Emos pilis

Ji buvo ten, kai žyniai aukojo Perkūnui. Gintarinis tiltas tarp praeities ir ateities...

– Kol tu su manimi, tol esu laimingas, – šnibždėjo Jorgis, kutendamas lūpomis ausies spenelį, – gyvenimas be tavęs man neturi jokios prasmės. Turiu žinoti, kad esi šalia, turiu liesti tave, jausti tavo kūno šilumą. Tu esi mano gyvybės šaltinis, mano jūra. Gal dėl to esu toks ramus ir manęs niekas  nebaugina.
 Rankomis apsivijau Jorgio kaklą. Jutau silpną kvepalų aromatą, mačiau tamsoje žėrinčias jo akis. Staiga tapau daug vyresnė, mane užplūdo motiniškas poreikis jį paguosti, priglausti prie savęs. Maža bejėgė mergaitė kažkur pradingo, jos vietoje atsirado stipri ir ryžtinga moteris.

Atsiplėšusi nuo ją globojusio Roberto Ema drebančia širdimi leidžiasi į didžiausią gyvenimo nuotykį – kartu su vyru Jorgiu, kuris taip pat mįslingai grįžo kaip ir buvo dingęs,  vyksta į paslaptingąją pilį po vandeniu. Vienas po kito krinta šydai nuo Jorgį ir jo aplinką gaubiančių paslapčių, bet Emai, kurios įsčiose spurda naujos žmonijos kartos mažylė, nė kiek ne lengviau. Kad suprastų, kodėl jie negali gyventi kaip paprasti mirtingieji, Emai tenka grįžti į labai tolimą praeitį, kai Palanga tebuvo kaimas, kai žiedas, kurį nešioja Tadas, puošė senojo žynio ranką, o išrinktieji žinojo kelią į gintarinę Jūratės pilį...